Autorė | Architektė Vaiva Mažonė
Finansuotojai | BoHEME HOUSE restoranas ir viešbutis bei Kauno miesto savivaldybė
Žibinys
pakelkite akis aukščiau – tai miesto atmintį
reflektuojanti šviesos instaliacija,
kviečianti senamiestį patirti pėsčiomis.
XVII – XIX amžiuje žibintininkai vakarais pasilypėję kopėčiomis gatvėse įžiebdavo dujinius žibintus, kuriuos vėliau keitė žibaliniai ir elektriniai, kol ši profesija visiškai išnyko. Kviečiame pasijusti tarsi Saint Exupéry Mažojo princo žibintininkais ir įžiebti Žibinį – kiekvienas pėstysis kirtęs integruotą daviklį Muitinės ir J.Naugardo gatvių sankirtoje, šviestuvą įžiebs vis ryškiau, o kiekvienas automobilis šviesą prislopins. Kuo daugiau praeivių – tuo daugiau šviesos senamiestyje.
Žibinio minimalistinė forma byloja apie išnykusios profesijos atstovo, žibintininko, lėtą gyvenimo tempą ir tuo pačiu paprastumą. Apvali forma mena Saint Exupéry Mažojo princo pačią mažiausią planetą, kurioje gyveno žibintininkas. Pakibusi gatvių sankirtoje ji, tarsi planeta, siekia būti lygiavertiškai matoma iš įvairių senamiesčio gatvėlių. Kurti netikėtus vizualinius ryšius net nuo Nemuno pakrantės – taip kviesdama senamiestin.
Tyrinėkite senamiestį pėsčiomis, automobilį palikdami nuošaly.
Senamiesčio įžiebimo akimirkos – žiūrėti čia
Saint Exupéry “Mažasis princas” XIV skyrius
Penktoji planeta buvo labai įdomi. Ji iš visų mažiausia. Joje išsitenka tik gatvės žibintas ir jo uždegėjęs – žibintininkas. Mažasis princas negalėjo suprasti, kam reikalingas gatvės žibintas ir žibintininkas kažkur dangaus skliaute, planetoje, kurioje nebuvo nei namų, nei gyventojų. Tačiau jis tarė pats sau:
– Tas žmogus gal ir tikrai išdarinėja nesąmones. Bet jo nesąmonės – ne didesnės negu karaliaus, tuščiagarbio, biznieriaus ir girtuoklio. Jo darbe bent yra šiokia tokia prasmė. Kai jis uždega žibintą, atrodo, gimsta dar viena žvaigždelė ar gėlelė. Kai užgesina žibintą – užmigdo žvaigždę ar gėlę. Toks darbas labai gražus. Tai iš tikrųjų naudinga, nes gražu.
Atsidūręs planetoje, jis pagarbiai pasveikino žibintininką.
– Laba diena. Kodėl tu dabar užgesinai tą gatvės žibintą?
– Taip nustatyta,- atsakė žibintininkas.- Labas rytas.
– Kas nustatyta?
– Užgesinti gatvės žibintą. Labas vakaras.
Ir jis vėl uždegė žibintą.
– O kodėl tu jį dabar uždegei?
– Taip nustatyta.
– Nieko nesuprantu,- tarė mažasis princas.
– Nėra čia ko nesuprasti,- tarė žibintininkas.- Kas nustatyta, tas nustatyta.- Labas rytas.
Ir jis užgesino gatvės žibintą.
Paskui raudona languota nosine nusišluostė kaktą.
– Mano darbas – tiesiog baisus. Kadaise jis buvo dar nieko. Rytą užgesindavau ir vakare uždegdavau. Likusią dienos dalį galėdavau ilsėtis, o likusią nakties dalį – miegoti…
– O paskui nuostatai pasikeitė?
– Nuostatai nepasikeitė,- tarė žibintininkas.- Čia ir yra visa velniava! Planeta ėmė suktis kas metai vis greičiau, o nuostatai nepasikeitė!
– Na ir?..- tarė mažasis princas.
– Na ir dabar, kai ji apsisuka vieną kartą per minutę, man nėra nė sekundės poilsio. Uždegu ir užgesinu kartą per minutę!
– Tai juokinga! Dienos tavo šalyje trunka vieną minutę!
– Visai nejuokinga,- tarė žibintininkas.- Štai jau visas mėnuo, kai mudu kalbamės.
– Visas mėnuo?
– Taip. Trisdešimt minučių. Trisdešimt dienų! Labas vakaras.
Ir jis vėl uždegė savo žibintą.
Mažasis princas žiūrėjo į jį, ir jam patiko tas žibintininkas, taip tiksliai laikąsis nuostatų. Jis prisiminė, kaip kadaise pats ieškodavo saulėlydžio, patraukdamas kėdę. Jis panoro padėti savo draugui.
– Klausyk… aš žinau, kaip tu gali pailsėti, kada norėsi…
– Aš visada noriu,- tarė žibintininkas.
Mat žmogus gali būti ir labai tikslus, ir kartu – tinginys.
Mažasis princas kalbėjo toliau:
– Tavo planeta tokia mažutė, kad tu gali, tris žingsnius žengęs, ją visą apeiti. Reikia tik eiti ne per greitai, kad vis liktum saulėje. Taigi, kai užsimanysi pailsėti, pradėk eiti… ir diena truks tiek, kiek tu norėsi.
– Menka man iš to nauda,- tarė žibintininkas.- Labiausiai gyvenime man patinka miegoti.
– Tai nieko neišeina,- tarė mažasis princas.
– Tai nieko neišeina,- tarė žibintininkas.- Labas rytas.
Ir jis užgesino žibintą.
“Šitą,- tarė sau mažasis princas, keliaudamas toliau,- šitą visi kiti nieku laikytų: ir karalius, ir tuščiagarbis, ir girtuoklis, ir biznierius. O jis tik vienas man neatrodo juokingas, gal todėl, kad rūpinasi kuo kitu, o ne pačiu savimi.”
Jis apgailestaudamas atsiduso ir pridūrė pats sau: “Šitas – vienintelis, su kuriuo būčiau galėjęs susidraugauti. Bet jo planeta – tikrai per maža. Dviem nėra vietos…”
Mažasis princas nedrįso prisipažinti, jog su šia palaiminga planeta jam buvo gaila skirtis daugiausia dėl to, kad per parą joje būdavo tūkstantis keturi šimtai keturiasdešimt saulėlydžių!
Senamiesčio įžiebimo akimirkos – žiūrėti čia
Žibinys
pakelkite akis aukščiau – tai miesto atmintį reflektuojanti šviesos instaliacija, kviečianti senamiestį patirti pėsčiomis.
XVII – XIX amžiuje žibintininkai vakarais pasilypėję kopėčiomis gatvėse įžiebdavo dujinius žibintus, kuriuos vėliau keitė žibaliniai ir elektriniai, kol ši profesija visiškai išnyko. Kviečiame pasijusti tarsi Saint Exupéry Mažojo princo žibintininkais ir įžiebti Žibinį – kiekvienas pėstysis kirtęs integruotą daviklį Muitinės ir J.Naugardo gatvių sankirtoje, šviestuvą įžiebs vis ryškiau, o kiekvienas automobilis šviesą prislopins. Kuo daugiau praeivių – tuo daugiau šviesos senamiestyje.
Žibinio minimalistinė forma byloja apie išnykusios profesijos atstovo, žibintininko, lėtą gyvenimo tempą ir tuo pačiu paprastumą. Apvali forma mena Saint Exupéry Mažojo princo pačią mažiausią planetą, kurioje gyveno žibintininkas. Pakibusi gatvių sankirtoje ji, tarsi planeta, siekia būti lygiavertiškai matoma iš įvairių senamiesčio gatvėlių. Kurti netikėtus vizualinius ryšius net nuo Nemuno pakrantės – taip kviesdama senamiestin.
Senamiesčio įžiebimo akimirkos – žiūrėti čia
Saint Exupéry “Mažasis princas” XIV skyrius
Penktoji planeta buvo labai įdomi. Ji iš visų mažiausia. Joje išsitenka tik gatvės žibintas ir jo uždegėjęs – žibintininkas. Mažasis princas negalėjo suprasti, kam reikalingas gatvės žibintas ir žibintininkas kažkur dangaus skliaute, planetoje, kurioje nebuvo nei namų, nei gyventojų. Tačiau jis tarė pats sau:
– Tas žmogus gal ir tikrai išdarinėja nesąmones. Bet jo nesąmonės – ne didesnės negu karaliaus, tuščiagarbio, biznieriaus ir girtuoklio. Jo darbe bent yra šiokia tokia prasmė. Kai jis uždega žibintą, atrodo, gimsta dar viena žvaigždelė ar gėlelė. Kai užgesina žibintą – užmigdo žvaigždę ar gėlę. Toks darbas labai gražus. Tai iš tikrųjų naudinga, nes gražu.
Atsidūręs planetoje, jis pagarbiai pasveikino žibintininką.
– Laba diena. Kodėl tu dabar užgesinai tą gatvės žibintą?
– Taip nustatyta,- atsakė žibintininkas.- Labas rytas.
– Kas nustatyta?
– Užgesinti gatvės žibintą. Labas vakaras.
Ir jis vėl uždegė žibintą.
– O kodėl tu jį dabar uždegei?
– Taip nustatyta.
– Nieko nesuprantu,- tarė mažasis princas.
– Nėra čia ko nesuprasti,- tarė žibintininkas.- Kas nustatyta, tas nustatyta.- Labas rytas.
Ir jis užgesino gatvės žibintą.
Paskui raudona languota nosine nusišluostė kaktą.
– Mano darbas – tiesiog baisus. Kadaise jis buvo dar nieko. Rytą užgesindavau ir vakare uždegdavau. Likusią dienos dalį galėdavau ilsėtis, o likusią nakties dalį – miegoti…
– O paskui nuostatai pasikeitė?
– Nuostatai nepasikeitė,- tarė žibintininkas.- Čia ir yra visa velniava! Planeta ėmė suktis kas metai vis greičiau, o nuostatai nepasikeitė!
– Na ir?..- tarė mažasis princas.
– Na ir dabar, kai ji apsisuka vieną kartą per minutę, man nėra nė sekundės poilsio. Uždegu ir užgesinu kartą per minutę!
– Tai juokinga! Dienos tavo šalyje trunka vieną minutę!
– Visai nejuokinga,- tarė žibintininkas.- Štai jau visas mėnuo, kai mudu kalbamės.
– Visas mėnuo?
– Taip. Trisdešimt minučių. Trisdešimt dienų! Labas vakaras.
Ir jis vėl uždegė savo žibintą.
Mažasis princas žiūrėjo į jį, ir jam patiko tas žibintininkas, taip tiksliai laikąsis nuostatų. Jis prisiminė, kaip kadaise pats ieškodavo saulėlydžio, patraukdamas kėdę. Jis panoro padėti savo draugui.
– Klausyk… aš žinau, kaip tu gali pailsėti, kada norėsi…
– Aš visada noriu,- tarė žibintininkas.
Mat žmogus gali būti ir labai tikslus, ir kartu – tinginys.
Mažasis princas kalbėjo toliau:
– Tavo planeta tokia mažutė, kad tu gali, tris žingsnius žengęs, ją visą apeiti. Reikia tik eiti ne per greitai, kad vis liktum saulėje. Taigi, kai užsimanysi pailsėti, pradėk eiti… ir diena truks tiek, kiek tu norėsi.
– Menka man iš to nauda,- tarė žibintininkas.- Labiausiai gyvenime man patinka miegoti.
– Tai nieko neišeina,- tarė mažasis princas.
– Tai nieko neišeina,- tarė žibintininkas.- Labas rytas.
Ir jis užgesino žibintą.
“Šitą,- tarė sau mažasis princas, keliaudamas toliau,- šitą visi kiti nieku laikytų: ir karalius, ir tuščiagarbis, ir girtuoklis, ir biznierius. O jis tik vienas man neatrodo juokingas, gal todėl, kad rūpinasi kuo kitu, o ne pačiu savimi.”
Jis apgailestaudamas atsiduso ir pridūrė pats sau: “Šitas – vienintelis, su kuriuo būčiau galėjęs susidraugauti. Bet jo planeta – tikrai per maža. Dviem nėra vietos…”
Mažasis princas nedrįso prisipažinti, jog su šia palaiminga planeta jam buvo gaila skirtis daugiausia dėl to, kad per parą joje būdavo tūkstantis keturi šimtai keturiasdešimt saulėlydžių!
Senamiesčio įžiebimo akimirkos – žiūrėti čia
Autorė | Architektė Vaiva Mažonė
Finansuotojai | BoHEME HOUSE restoranas ir viešbutis bei Kauno miesto savivaldybė