Aptrupėjusiais teraco laiptais kylame kupolo šviesos link ir pravėrę raižiniais nusėtas duris įžengiame į Casa Azul rezidenciją, pasakojančią prieš šimtmetį prasidėjusią Leono Trockio ir Fridos Kahlo istoriją.

Laiptų teracas nejuntamai nusitęsia iki pat arkinių langų, lipdamas ant virtuvės ir vonios stalviršių. Ši ašinė erdvė, neišlaikiusi jokių autentiškų elementų, formuojama moderniomis ir lakoniškomis formomis. Riba tarp virtuvės ir vonios kambario tarytum ištirpsta per skaidrų stiklą, atsikartojančiais arkų ir varinių čiaupų motyvais. Malonus jausmas matyti aštuonis senamiesčio stogų sluoksnius tarsi tapybines lesiruotes tiesiog prausiantis duše. Gyvenamieji kambariai kupini autentikos ir įrėminti ąžuoliniu parketu, o tarpduriuose integruoti veidrodžiai nukreipia žvilgsnį į lubas, nusėtas gipso lipdiniais. Grubios tekstūros sienos, nuspalvintos sodraus dūmo spalva, geria į save saulės spindulius ir sceną perduoda siurrealistinei Fridos Kahlo tapybai. Fridos autoportreto motyvai įgauna žaliuojančias tūrines formas, o mėlyno aksomo sofa nukelia į Meksiką, mėlynąjį Casa Azul namą. Sodrių spalvų paletė kuria mistinę vakaro atmosferą. Miegamojo erdvė kuriama monumentaliais objektais: Fridos kūryboje dominuojantys riešutmedžio lovos motyvai, monumentalūs Fridos tapybos darbai ir ant gipso lipdinių pakibęs ventiliatorius. Bra šviesa tarpsta pro netaisyklingus dvivėrių durų plyšius ir kviečia užsukti vidun.

Magiška atmosfera. Magiška viešnagė.